Kai pasaulis susitraukia į tamsą
Kuriu šį projektą ne iš teorijos, o iš paties asmeninės katastrofos centro.
Visada laikiausi sveiko gyvenimo būdo ir dirbau didelėse statybų korporacijose prie stambių projektų. Buvau šeimos žmogus, visą savo laisvalaikį leidau su žmona ir vaikais. Tačiau po COVID man pradėjo pasireikšti diabetas, o jo pasekmės darėsi vis labiau pastebimos: pablogėjo regėjimas, atsirado silpnumas, žaizdos nustojo tinkamai gyti. Šiuo sunkiu momentu mano žmona nusprendė tęsti gyvenimą su kitu žmogumi — mano šeima sugriuvo. Šis įvykis man buvo visiškas šokas.
Staiga atsidūriau sunkiai sergantis, su prastu regėjimu, visiškoje izoliacijoje be plano B, svetimoje šalyje, nemokėdamas vietos kalbos, be būsto ir transporto, su didžiulėmis, straigiai augančiomis skolomis. Be oficialios valstybinių institucijų paramos.
Patyriau milžinišką stresą. Daug verkiau. Negalėjau susitvardyti. Turėjau pradėti gyvenimą visiškai iš naujo.
Trumpai tariant: persikėlimas, regėjimo pablogėjimas, bandymas įsidarbinti valytoju, tada dvi kojų operacijos, regėjimas dar labiau pablogėjo, gautas neįgalumo statusas dėl diabeto, atliktos dvi kataraktos šalinimo operacijos dešinėje ir kairėje akyse, skyrybų procesas, įsidarbinimas projektų koordinatoriumi (negalėjau išlaikyti šios vietos dėl problemų su vietos kalba).
Per šį laiką vyko sunkūs skyrybų procesai ir teisinės kliūtys — dėl aklumo ir visiškos izoliacijos nebuvo galimybės tinkamai apsiginti: skaityti dokumentus, rengti įrodymus. Be to, mano banko sąskaitos buvo užblokuotos (praradau galimybę iš anksto įsigyti bilietus į ligoninę akių gydymui). Mano medicininis draudimas buvo nutrauktas, o bendravimas su sūnumi — apribotas.
Sunkiausia patirtis buvo ta, kad 99 % artimųjų, draugų ir pažįstamų stipriai atsiribojo, tiesiog dingo iš mano gyvenimo. Tačiau neįtikėtinusiai buvo tai, kad visiškai svetimi žmonės, pašaliniai asmenys, parodė tokį dosnumą ir žmogiškumą, kokiam artimi žmonės buvo nepajėgūs. Deja, net patys artimiausi žmonės ir šeimos nariai nerado jėgų likti šalia manęs.
Nežinau, kiek man liko laiko ir kaip gyvensiu, taip pat negalėsiu šimtu procentų susigrąžinti sveikatos. Tačiau šiuo metu paimu savo skausmą ir paverčiu jį įrankiu, kuris padeda man išgyventi dabar ir išgelbės daugybę kitų žmonių, susiduriančių su izoliacija, kurčia abejingumo siena ir apatija savo nelaimės valandą.
